Sakoma, kad meilė yra labai graži. Apie ją rašomi gražiausi žodžiai ji išaukštinama. Bet nepaisant to, kad tai gražiausias jausmas pasaulyje, tai kartu ir skaudžiausias jausmas.
Ar tie, kurie mėgaujasi meile, džiaugiasi ją, ar jie pažino meilės skausmą? Ar patyrė tą jausmą, kai atrodo, jog širdį varsto tūkstančiai peilių ir rodos norisi numirti?
Manau, kad taip. Kiekvienas žmogus patyrė patiria ar patirs meilės tragedijas. Skaudžiausia turbūt būna pirmojo meilė. Dažniausiai ji būna be atsako ir su savimi atsineša begalo daug skausmo.
O kiek pastangų ir jėgų reikalauja bandymai pamiršti neįmanomą meilę. „Stengtis pamiršti tą, ką myli, tai stengtis prisiminti tą, ko niekad nematei.“ Liejamos ašaros, atrodo vietoje sustojęs gyvenimas... Tai sunku.
Kartais mes tokie žiaurūs, kad pamirštam ką reiškia mylėt, pamirštam atleist, svajot ir leidžiam kitiem už mūsų klaidas kentėt, kartais net pamirštam ką reiškia būt žmogumi ir prarandam tai kas mums brangiausia patys to nesuprasdami...
Tačiau Meilė - nuostabi katastrofa: žinoti, kad trenksiesi galvą į sieną ir vis tiek didinti greitį, lėkti į pražūtį su šypsena veide, smalsiai laukti akimirkos, kai viskas išlėks į orą. Meilė - tai vienintelis užprogramuotas nusivylimas, vienintelė nuspėjama nelaimė, kurios nuolat šaukiamės.

Kai iš pat pradžių tave pamačiau,pagalvojau,kad busi tas pats storžievis ir pasikėlęs vaikinas,kuriam tik terūpi seksas.Aš klydau.Kai pasakei jog tau patinku,galvojau,kad tai dar vienas pasišaipymas iš manęs.Tada aš irgi klydau.Kai pasakei,kad esu graži,aš tik nusijuokiau ir pasakiau jog nesu tokia.Tada irgi klydau.Visą laiką aš klydau.Dabar žinau,kad tave labai myliu.Ir kai tu esi toli,man labai skauda.Kai negaliu prisiliesti ir apkabinti.Bet juk visai neseniai aš tave atstūmiau.Nenorėjau jog mane mylėtum ir visaip stengiausi,kad tu nebendrautum su manimi.Tu nepasidavei.Vis sakei jog elgiuosi kvailai.Jog tu mane myli.Neatstodavai ir vis reikšdavai savo dėmėsi.Siusdavai laiškus.Ir kai prieš kelias dienas pasirodei mano namuose,galvojau,kad sapnuoju.Netikėjau jog tu čia.Jog galiu tave apkabinti ir nepaleisti.Tu man įteikei dovaną.Ta mažytį pakabutį,kuriame buvo mūsų nuotrauka.Kurioje mes šypsojomės taip nuoširdžiai.
Kai tu man paskambinai ir paklausiai ar gali ateiti.Aš sutikau.Man reikėjo tavęs.Juk tiek laiko nemačiau.Ir dabar.Kai atrodo turiu tave šalia savęs tu vėl pasakai,kad išvyksti.Vėl skaudini mane.Bet aš žinau,kad tu mane myli.Tuo tikiu.Ir kol esi šalia tavęs nepaleisiu.Būsiu kiekvieną akimirką su tavimi...