Sapnas

Kokį keisčiausia sapną esi sapnavusi?Ar tai buvo žiaurus?O gal linksmas?Gal su siaubo elementais arba labai tikroviškas?Gal pasakiškas?O gal išvis tu nesapnuoji?
Kodėl sapnai mus taip veikia?Taip.Jie veikia ne visus.Kai kurie atsibudę neprisimena ką sapnavo.o aš tikiu sapnų reikšme ir labai dažnai jau sapnuoju.Jie nėra malonus ar linksmi.Jie žiaurus.Nežinau kodėl tokius sapnuoju.Gal tai siaubo filmų pasekmė?Aš netikiu.Nežinau dėl ko,bet sapnavau,kad mano akyse nužudo man brangiausius žmones.Ir ką tai galėtu reikšti?Aš pati nežinau.
O praeita naktį sapnavau jog pati žudau.Tas sapnas...Buvo toks tikroviškas.Atsikėlusi jau nebegalėjau užmigti,nes bijojau vėl tapati susapnuoti.
Tai yra siaubinga.Tikiuosi tai praeis.Ir galėtu kuo greičiau.

Sakoma, kad meilė yra labai graži. Apie ją rašomi gražiausi žodžiai ji išaukštinama. Bet nepaisant to, kad tai gražiausias jausmas pasaulyje, tai kartu ir skaudžiausias jausmas.
Ar tie, kurie mėgaujasi meile, džiaugiasi ją, ar jie pažino meilės skausmą? Ar patyrė tą jausmą, kai atrodo, jog širdį varsto tūkstančiai peilių ir rodos norisi numirti?
Manau, kad taip. Kiekvienas žmogus patyrė patiria ar patirs meilės tragedijas. Skaudžiausia turbūt būna pirmojo meilė. Dažniausiai ji būna be atsako ir su savimi atsineša begalo daug skausmo.
O kiek pastangų ir jėgų reikalauja bandymai pamiršti neįmanomą meilę. „Stengtis pamiršti tą, ką myli, tai stengtis prisiminti tą, ko niekad nematei.“ Liejamos ašaros, atrodo vietoje sustojęs gyvenimas... Tai sunku.
Kartais mes tokie žiaurūs, kad pamirštam ką reiškia mylėt, pamirštam atleist, svajot ir leidžiam kitiem už mūsų klaidas kentėt, kartais net pamirštam ką reiškia būt žmogumi ir prarandam tai kas mums brangiausia patys to nesuprasdami...
Tačiau Meilė - nuostabi katastrofa: žinoti, kad trenksiesi galvą į sieną ir vis tiek didinti greitį, lėkti į pražūtį su šypsena veide, smalsiai laukti akimirkos, kai viskas išlėks į orą. Meilė - tai vienintelis užprogramuotas nusivylimas, vienintelė nuspėjama nelaimė, kurios nuolat šaukiamės.

Kai iš pat pradžių tave pamačiau,pagalvojau,kad busi tas pats storžievis ir pasikėlęs vaikinas,kuriam tik terūpi seksas.Aš klydau.Kai pasakei jog tau patinku,galvojau,kad tai dar vienas pasišaipymas iš manęs.Tada aš irgi klydau.Kai pasakei,kad esu graži,aš tik nusijuokiau ir pasakiau jog nesu tokia.Tada irgi klydau.Visą laiką aš klydau.Dabar žinau,kad tave labai myliu.Ir kai tu esi toli,man labai skauda.Kai negaliu prisiliesti ir apkabinti.Bet juk visai neseniai aš tave atstūmiau.Nenorėjau jog mane mylėtum ir visaip stengiausi,kad tu nebendrautum su manimi.Tu nepasidavei.Vis sakei jog elgiuosi kvailai.Jog tu mane myli.Neatstodavai ir vis reikšdavai savo dėmėsi.Siusdavai laiškus.Ir kai prieš kelias dienas pasirodei mano namuose,galvojau,kad sapnuoju.Netikėjau jog tu čia.Jog galiu tave apkabinti ir nepaleisti.Tu man įteikei dovaną.Ta mažytį pakabutį,kuriame buvo mūsų nuotrauka.Kurioje mes šypsojomės taip nuoširdžiai.
Kai tu man paskambinai ir paklausiai ar gali ateiti.Aš sutikau.Man reikėjo tavęs.Juk tiek laiko nemačiau.Ir dabar.Kai atrodo turiu tave šalia savęs tu vėl pasakai,kad išvyksti.Vėl skaudini mane.Bet aš žinau,kad tu mane myli.Tuo tikiu.Ir kol esi šalia tavęs nepaleisiu.Būsiu kiekvieną akimirką su tavimi...

Mmm...

Dovanos,dovanos,dovanos.Kaip aš mėgstu Kalėdas.Per jas gaunu tiek daug dovanų.Nors tai smulkmenos,bet man tai geriausios dovanos,nes jos dovanotos iš širdies.Pati dar neišsiunčiau keliu laiškeliu.Bet išsiuntusi galiu nuliūdinti kelis žmones,o aš to nenoriu daryti.
Ką man reiškia pati šventė? Nežinau ta dovanų pirkimo manija jau praėjo.Ji ateis vėl po metų.Tada vėl visi ieškos kuo geresniu dovanų,nesvarbu kad tos dovanos gali nepatikti kitiems.Svarbu kad matai jiems patinka.Kokia nauda gauti dovaną jei žinai kad ji tau nereikalinga.Pati gavau tokiu menkaverčiu dovanų.Kaip pinigai.Daug saldainiu.Nepamirškim vaisiu.Jų gaunu daugiausiai ir vienintelė iš šeimos narių.Tik kelios dovanos mane pradžiugino.Kaip Tokio Hotel diskas kuri gavau iš pusseserės.Arba šiltos kojinės.Arba pats nuoširdžiausias pusbrolio sveikinimas.Jo nebėra,bet jis man paliko Kalėdų dovaną.
Kūčios.Galvojau per ta pusvalandi numirsiu.Negaliu pakęsti žuvies.Dėlto susipykau su mama.Tas žuvies kvapas mane žudo.Po to grybų padažas.Išvis grybų negalių pakęsti.Galiu teigti kad esu pusiau vegetarė.Negaliu valgyti žuvies,dauguma mėsos produktų ir kai kurių pieno produktų.Šeimoje tik aš viena tokia.Esu tikrai išranki maistui.Man nepaduosi bent ko.
O jei kalbant apie Kalėdas.Tai tikiuosi kad kitais metais jos bus žymiai geresnės.Tada varysiu į Berlyną ir ten atšvęsiu su pussesere.

Artėja Kalėdos!!!!Pagaliau jos ateina ir liko tik kelios dienos.Šių Kalėdų aš labai laukiu,nes žinau kad gausiu kelis laiškelius ir tai jau mane priverčia šypsotis.Gausiu dovanų kurių taip seniai troškau.Nudžiuginsiu kelis žmonės kurie yra to verti,nes jie man patys brangiausi.
Kalėdos visą laiką suartina mūsų šeimą.Dabar iš jos liko tik aš,sesuo,brolis ir mama.Tėtis man jau nebeegzistuoja.Nežinau.Aš ji tikrai labai myliu kaip tėti,bet tai kas buvo ankščiau kol jis su mumis gyveno man buvo kiekvieną dieną lyg nežinia. Nežinodavau ką jis dabar sugalvos padaryti.Ar ilgai aš žiūrėsiu į vieną tašką kol kas nors nepaklaus kas man yra.Bet dabar bus pirmos Kalėdos per kurias aš jausiuosi saugi.Kai galėsiu padaryti tiek daug,bet kartu ir mažai.
Sniegas.Visur jo pilna.Nekenčiu jo nes per ji susirgau,bet kartų ir dievinu.Man patinka tos mažos snaigės kurios leidžiasi ant manęs.Man patinka vaikščioti kai sninga ir pasijusti mažu vaiku.Dabar aš nelaikau savęs vaiku,bet tai pat nelaikau ir suaugusia.
Žinot per savo kvailumą aš nieko nepešiu iš gyvenimo.Nusprendžiau kad vėl eisiu į senąją mokyklą.Išlaikysiu egzaminus ir mokysiuosi profesinėje mokykloje.Visiem tai baisus dalykas.Bet žinot ką juk nevisi sutverti mokslui.Aš tai pat.Mokysiuosi tai kas man patinka ir nežiurėsiu į aplinkinius juk tai mano gyvenimas ir aš ji kuriu savaip.Žinau kad man bus labai sunku,bet aš ištversiu.

Ką darai kai tau liūdną?Pasislėpi kur nors kamputyje ir vaikai visus kurie tik prisiartina prie tavęs?O gal nusišypsai ir nekreipi dėmesio į nutikusias bėdas?
Mes visi skirtingai reaguojame į nutikimus.Jei kas nors mus įskaudina mes bandome atlyginti tuo pačiu ir įskaudiname dar labiau.Bet ką mes laimime?Ogi nieko tik dar labiau atitoliname draugus kuriu ir taip mažai turime.
Jeigu mus pažemina?Tada mes užsidarome savyje ir liūdime.Verkiame vieni kokiame kamputyje.Skaudiname žmonės kurie mums nori padėti.Bet taip neverta daryti.Išsipasakok kam nors.Juk net ir draugas kuris tavęs nekenčia išklausęs supranta savo klaidas.Netikite tuo?Vertėtų patikti.Žinau vieną nutikimą per kurį žmogus kuris tyčiojosi iš kito taip pasikeitė jog net tapo gerų draugų.Juk visiems reikia suteikti galimybę pasitaisyti.Mes visi klystame.Suklumpame ir neprisileidžiame kitų.Bet jei tau sunku tu nusišypsok.Pradžiugink liūdinti žmogų.Nesvarbų kad jo problemos gal ir menkesnės negu tavo,bet paguodęs ji tu paguodi ir save,nes supranti kad padarei gerą darbą.
Neliūdėk.Gyvenimas nesibaigia kai tau nutinka nelaimės.Žiūrėk tolyn ir dovanok savo šypseną kitiems.

Šokoladas

Šokolado manija.Tai dar vienas dalykas kurio niekada negalėsiu atsisakyti.Tai man lyg vaistai,kuriu nekenčiu.Daug kas nemėgsta jo,nes kaip sako jie turi daug kaloriju.Bet užtat kaip skanu.Beje juk juodas šokoladas dar ir sveika.Juodo šokolado užtat aš nemėgstu.Negaliu jo pakęsti.Jis tiesiog mane vemti verčia.O baltas.Galėčiau ji valgyti ir valgyti.Burnoj taip saldu pasidaro nuo jo,kad ir norisi dar mažytį gabaliuką įsidėti.
O taip dievinu šokoladą.Atsimenu kaip su pusbroliu ji pirkdavome.Kaip mušdavomės dėl paskutinio kasnelio,o po to susitaikydavome ir spresdavome kuris dabar pirks šokoladą.Arba kaip su beste gerėme arbatą ir gardžiavomes šokoladu.
Viskas buvo pasaka kuri tesėsi iki šiol.

Jaučiuosi siaubingai.Norėčiau laiką atsukti atgal bent pusei valandos.Žinau,kad man nelemta susigražinti visko,bet pabandyti įmanoma?Esu kvailė.Daugelis juk ir taip jau seniai žino,kad tokia esu.Esu romantikė.O taip romantikė.Dėl meilės atsisakyčiau daug dalykų.Galėčiau net prarasti draugus,kuriuos po to būtų sunku susigražinti.
Aš žinau kad skausmas kuri jaučiu yra mano pačios padarytas.Tik aš kalta kad taip yra.Juk niekas neliepė man taip sakyti.Aš noriu kad viskas būtų gerai,bet ar taip bus?Juk viskas dabar priklauso tik nuo jos.Ar ji norės toliau bendrauti.Ar ir toliau liksime draugėmis.O gal tik beliks prisiminimai kas buvo ankščiau.Juk ji daug apie mane žino.Aš ja pasitikiu ir tik jos valia ar toliau liksim tais pačiais žmonėmis.Bet būtų kvaila manyti kad liksime tokiais.Vienas neatsargus žingsnis ir tu pasikeiti,nes supranti savo klaidas.
Pažįstu žmoniu kurie tiesiogiai lenda į šikna ,kad pritaptu.Man to nereikia juk taip tik parodai savo žema lygi.Ką gausi iš to kad jeigu lysi į akys?Ogi nieko.
Tavo šešėlyje aš galiu švytėti.Aš noriu švytėti.Aš noriu būti tavo šešėlis.Aš dabar klausau nuostabios dainos kuri priverčia mane nubraukti ašarą.Ta daina suvirpina mano širdį.Juk kažkada aš buvau tavo šešėlis ir švytėjau.