Kokia buvo mūsų vaikystė?Ne visi mes ją prisimename,bet nuotrupas mes vis dar atsimename.Juk visi mes buvome vaikai.Kirpome popierines lėles,žaidėme smėlio dėžėje,šokinėdavome per balas.Kai kam vaikystė buvo graži,o kai kas ją prisimeną kaip blogą sapną kuri reikia pamiršti.Juk ne visi mes gavome tėvų meilė,šilumą,supratingumą,palaikymą.Juk ir dabar pilna vaikų kurie neturi tėvų,nepatiria to džiaugsmo ir meilės.Nepasakyčiau kad mano vaikystė buvo puiki,bet aš turėjau tėvus gavau nors truputi jų šilumos ir meilės.Negaliu sakyti kad buvau geras vaikas,tikrai tokia nebuvau.Darželyje ir mokykloje buvau tikrai gera ir gan tyli,bet namuose buvau tikra peštukė.Pykausi su tėvais,neklausiau jų įrodinėjau savas taisykles.Kai gimė brolis kuri laiką jo net engiau,nes galvojau kad jis pasiims visą tėvų meilę.Kai gimė sesuo jau buvau pakankamai suaugusi,bet laikiau save dar vaikų.Tada ir jos nekenčiau,bet tai buvo laikina.Dabar esu paauglė ir gan maištingesnė nei buvau.Dažnai baruosi su mama ir rėkiu ant sesės.Nekenčiu brolio,nes jis gauną viską kaip ir mano sesuo tik tėtis mane supranta kurio nebėra.Ne jis nemirė tiesiog mano tėvai išsiskyrė ir dėlto aš kaltinu tik mama.Negaliu sakyti kad su ja nesutariu,bet su tėčiu sutariu geriausiai.
Dabar kai pagalvoju vaikystės nenorėčiau ištrinti.Aš norėčiau vis dar joje būti.Būti nepriklausoma,negalvoti apie blogus dalykus,o tik džiaugtis gyvenimu.Vaikystė mums visiem pastato pamatus į paauglyste.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą