Tokio Hotel-Forgotten Children.
Ta daina sukelia tiek daug jausmu.Prisimenu kaip mane buvo visi užmiršę ir niekam nerūpėjau ir buvau tik pajuokos objektas.O kas dabar?Dabar viskas pasikeitė,nors vistiek esu užmiršta man brangiu žmoniu.Man jie reikalingi kaip mažas saulės spindulėlis,spalvotai gėlei.Juk ir dabar pasaulyje pilna užmirštu vaikų,kurie neturi tėvų ir gal net normaliu salygų gyventi.Jiems bent koks daiktas suteikia džiaugsmą,kurio mes nepamatome ir stumiam šalin.Juk mažas lopinėlis debesėlio,spindintis mėnulis gali mus pralinksminti ar nusišypsoti.
Aš tik norėjau pamatyti tave ir pasakyti tiek daug žodžiu tau,bet tu mane stūmiai tolyn ir neleidai kalbėti.Dingai lyg bučiau tau tik šiukšle kuria pasinaudojęs išmetei.Skaičiuoju praleistas minutes,sekundes,valandas su tavimi ir dabar tikiu,kad tavo juokas buvo suvaidintas,kad nevertėjo lieti dėl tavęs ašarų,o tuo labiau griaužti save.Dabar tu man niekas.Tu man dulkė,bet net dulkė geresnė už tave.
Skaičiuojant mažas žvaigždes aš užmirštu viską,pasineriu į ta beribe tuštuma kurioje tu esi.Tu vis dar manyje.Palikęs gilų randa niekaip neužgyji.O gal ir nereikia,aš tik prisiminsiu tas akimirkas kai tu man sakiai tuos žodžius ir kaip tada maniau nuoširdžiai šypsojaisi.
Dabar mano gyvenime tik muzika ir niekas daugiau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą